Kambarinių gėlių katalogas

Katilėlis (Campanula)

Šis augalas — o tai retai pasitaiko — pakelia net ir kalkingą laistomąjį vandenį. Ir Campanula isophylla, (balta ‘Alba’ bei melsvai violetinė ‘Mayi’ veislė), ir Campanula fragilis, ir trapusis katilėlis, ir Campanula pyramidalis, kurią žmonės dar vadina Jokūbo kopėčiomis, auginamos ir prižiūrimos panašiai.

Kambarinės gelės žydėjimo laikas: Nuo kovo iki spalio.

Šeima: Campanulaceae, katilėliniai.

Tėvynė: Viduržemio jūros pakrantės.

Katilėlis geriausiai auga: Šviesioje, net saulėtoje vietoje, bet vasarą saugoti nuo kaitrių saulės spindulių. Vasarą laikyti gerai vėdinamoje patalpoje, geriausia— užuovėjoje balkone. Žiemą poilsiui pakaks vėsios, maždaug 10°C, vietos.

Gėlės laistymas, tręšimas: Nuo pavasario iki rudens visą laiką laikyti tolygiai drėgną. Karštomis dienomis gausiai, žiemą labai mažai lieti. Nuo gegužės iki rugpjūčio kas 14 dienų patręšti.

Kiti priežiūros ypatumai: Po žydėjimo rudenį nugenėti, pavasarį persodinti į naują žemę.

Dauginimas: Auginiais, kurie lengvai šaknijasi durpių ir smėlio mišmyje,

Katilėlio kenkėjai, ligos: Voratinklinės erkės dėl per šilto žiemojimo ir per sauso kambario oro. Pilkasis  puvinys ir lapų dėmėtlige dėl per didelės drėgmės.

Patarimas: Baltus syvus, kurie teka pjaunant augimus, sustabdyti galima panardinus augalą į drungną vandenį.

Vienametė paprika (Capsicun annuum)

Dekoratyvios vienametės paprikos parduodamos daugiausia rudenį ir prieš Kalėdas. Jų vaisiai būna apskriti, cilindriški arba smailiakūgiai, violetinės, raudonos, oranžinės arba geltonos spalvos. Daugelis nežino, kad šis augalas – artimas valgomosios paprikos giminaitis. Žaliosios augalo dalys nuodingos, tačiau vaisiai, nors ir kartus, nenuodingi. Juose yra įvairaus stiprumo odą dirginančio alkaloido kapsaicino. Kaip sako botaninis rūšies pavadinimas annuum, šis augalas yra vienametis. Jis išmetamas, kai vaisiai susitraukia.

Žydėjimo laikas: Pavasaris ir vasara. Tikrasis jo grožis — vaisiai, kurie užsimezga nužydėjus.

Šeima: Solanaceae, bulviniai.

Tėvynė: Rytų Azija ir nuo Vidurio iki Pietų Amerikos.

Geriausiai auga: Itin šviesioje, net saulėtoje, bet gerai vėdinamoje vietoje, neaukštesnėje kaip 20°C temperatūroje. Žiemą pirktus augalus laikyti vėsiai — taip jie ilgiau išgyvens.

Laistymas, tręšimas: Laikyti tolygiai drėgną, bet ne šlapią. Augimo laikotarpiu tręšti kas savaitę.

Kiti priežiūros ypatumai: Persodinti nereikia, nes gyvuoja tik vienerius metus.

Dauginimas: Pavasarį sėklomis (galima įsigyti parduotuvėse). Žydinčius augalus laikyti labai šviesioje vietoje, o kad geriau megztūsi vaisiai — lauke, bet pastogėje ir užuovėjoje.

Kenkėjai, ligos: Per šiltoje patalpoje, nuo per sauso ir tvankaus oro puola amarai ir skydamariai.

Atsargiai: Kaip ir visi bulviniai, vienametė paprika yra nuodinga. Vaikus ypač vilioja vaisiai, bet jie tokie aitrūs, kad juos norisi bemat išspjauti.

Katarantas (Catharanthus roseus)

Catharantkus roseus — egzotiškas mūsiškės melsvai violetinės žiemės (Vinca minor) pusbrolis, anksčiau vadintas Vinca rosea. Atogrąžų kosmopolitas, kuris iš tiesų yra keras, parduodamas kaip vienametis kambarinis augalas, o šiltoje ramioje vietoje gali augti net sodo lysvėje. Jo tamsiai žalius, 2,5 – 7 cm ilgio lapus puošia balta vidurinė gysla. Maždaug 3 cm dydžio žiedai — rožiniai arba balti, o jų viduriukas — raudonas arba geltonas. Catharanthus roseus kambaryje auginamas jau nuo 1757 metų ir yra vis labiau mėgstamas.

Žydėjimo laikas: Nuo gegužės iki spalio.

Šeima: Apocynaceae, stepukiniai.

Tėvynė: Atogrąžos.

Katarantas geriausiai auga: Itin šviesioje, bet ne saulėtoje vietoje. Vasarą mėgsta būti šiltai, žiemą — kiek vėsiau (apie 15°C). Nekaip auga ten, kur vėsus, lietingas klimatas.

Laistymas, tręšimas: Vasarą laistyti gausiai, bet vengti drėgmės pertekliaus. Žiemą — saikingai. Nuo kovo iki rugpjūčio kas 14 dienų tręšti.

Kiti priežiūros ypatumai: Kiekvieną pavasarį persodinti į T, TKS 2 arba gėlių žemę.

Dauginimas: Auginiais kovo mėnesi arba sėklomis vasario mėnesį šildomoje dauginimo lysvėje. Į vieną gėliapuodį susodinti po 3 daigus ir vieną kartą nugenėti, kad išsišakotų.

Kambarinės gėlės kenkėjai, ligos: Retai.

Patarimas: Nepamirškite— ši gėlė labai jautri šalčiui.

Atsargiai: Visos sio augalo dalys nuodingos.

 

Chrizantema indinė (Chrysanthemum indicum)

Daugiausia šių gėlių galima pamatyti per Visus Šventuosius ir Vėlines. Jos būna sniego baltuno, citrinų geltonumo, auksinės, bronzinės, rožinės, raudonos kaip vynas, purpurinės ir šviesiai violetinės, su pilnaviduriais ir nepilnaviduriais graižais. Vienos auga kaip krūmai, kitos — kaip trumpakamieniai ir vainikiniai medeliai. Anksčiau, kai kambariuose prie lango būdavo vėsu, chrizantemos buvo mėgstamiausios kambarinės gėlės.

Žydėjimo laikas: Anksčiau nuo liepos iki gruodžio, dabar, išmokus reguliuoti žydėjimą — ištisus metus.

Šeima: Compositae, graižažiedžiai.

Tėvyne: Kinija ir Japonija. Prekiaujama tik kultūrinėmis rūšimis.

Geriausia auga: Šviesioje ir vėsioje vietoje. Šiltuose kambariuose ilgai neišsilaiko. Peržiemojusius augalus ir pačių išaugintus daigus nuo gegužės išnešti į lauką.

Laistymas, tręšimas: Šaknų gniužulas turi būti vos drėgnas. Jei vandens per mažai, augalas bemat suglemba. Naujai įsigytas chrizantemas bei peržiemojusius arba jaunus augalus nuo pavasario iki rudens kas savaitę reikia tręšti.

Kiti priežiūros ypatumai: Po žydėjimo nugenėti. Žiemojimo temperatūra nuo 3 iki 5°C, žiemą daug mažiau laistyti – retai ir tik tiek, kad visai nenudžiūtu. Kovo mėnesį persodinti į T arba TKS 2 žemę. Naujus ūglius daug kartų genėti. Chrizantema gali žiemoti ir taip: nugenėtus augalus pasodinti sode šviesioje, ramioje vietoje. Prieš šalnas apdengti eglių šakelėmis. Tačiau labai didelių šalnų augalas gali neištverti.

Gėlė dauginama auginiais pavasar.

Chrizantemos kenkėjai, ligos: Amarai ir voratinklinės erkės, jei laikoma per šiltai — minuojančios muselės.

Dizigoteka – gėlė

Puošnioji dizigoteka ( Dizygotheca elegantissima Vig. Et Gull., sin. Aralia elegantissima Hort. ). Aralinių ( Araliaceae ) šeimos augalas. Rytų Azijoje auga apie 200 rūšių. Dažniausiai visžaliai krūmai. Šiltnamiuose ir kambariusoe auginama dėl gražios lapų formos. Lapai pirštiški, tamsiai žali, vaškuoti, susideda iš 6 plonų lapelių, apatinė jų pusė šviesiai žalia, kraštai pjūkliški, kapyti. Žiedai neryškūs, gelsvai balti. Vaisius – uoga.

Dauginama auginiais kovo – balandžio mėnesiais. Įsišaknyja po 4 – 5 savaičių. Iš pradžių auga lėtai, vėliau sparčiai. Sodinama į lengvos velėninės ir perpuvusios mėšlinės žemės mišinį. Jauni augalai persodinami kismet, suaugę – kas dvieji treji metai. Tręšiama srutomis ( 1:5 ) arba mineralinių trąšų mišiniu ( 5g mišinio litrui vandens ) kartą per savaitę. Žiemą netręšiama.

Vasarą gėlė laistoma gausiai. Galima laikyti lauke, nesaulėtoje vietoje. Žiemą laistoma saikingai. Geriau laikyti vėsesniuose kambariuose ( 10 -20 C˚ ). Geriausiai auga 15 -20 C˚ temperatūroje.

Norint suformuoti gražios formos gėlę, reikia genėti. Genima pavasarį. Dizigoteka atspari dulkėms, sausam orui, gali augti ir tamsesnėse patalpose.

Tinka interjerams puošti, statomos pavieniui ir grupėse su stambialapėmis gėlėmis.

Difenbachija – gėlė

Margalapė difenbachija. (Dieffenbachia picta ( Lodd ) Schott. ). Ajerinių ( Araceae ) šeimos augalas. Kilęs iš Brazilijos. Lapai stambūs, plačiai elipiški, šviesiai žali,su gelsvomis, baltomis dėmėmis. Augalas sparčiai auga.

Bausio difenbachija (Dieffenbachia × bausei hort ). Išvesta, sukryžminus D. picta × D. weirii. Lapkotis tvirtas, stačias. Lapai pailgai elipiški, 15 -20cm ilgio, 10 cm pločio, gelsvai žali, su tamsiai žaliomis, baltomis dėmėmis, gyslos labia ryškios.

Gėlė dauginama stiebo gabalais ir viršūniniais auginiais. Stiebas peraugusių augalų pjaustomas 5 – 6 cm gabalais, kurie apibarstomi trinta medžio anglimi. Gabaliukams ledžiama apdžiuti, paskui horizontaliai jie sodinami į dauginimo dėžę. Kad greičiau įsišaknytų, galima apvelti indolilacto rūgšties imedžio anglies milteliais. Dauginimo dėžė šildomaiš apačios ( 30 C˚ ). Kai prasikala šaknys ir užauga ūglis, sodinama 8 cm skersmens vazonuose į lapinės, velėninės ir durpinės žemės mišinį. Lapinė žemė imama ne visiškai perpuvusi.Žemės rūgštingumas pH 4,5 – 5,5. Persodinti augalai laikomi šiltai, retkarčiais nupurškiami. Persodinami kas 3 metai. Vasarą laistomi gausiai, retkarčiais nupurškiami, žiemą saikingai. Geriau laistyti šiltu vandeniu.

Difenbachija tręšiama srutomis arba mineralinių trąšų mišiniu ( 1g litrui vandens ). Žiemą augalai netręšiami. Gerai auga kambariuose 16 – 18 C˚ temperatūroje, žemesnėje augalai gali žūti. Geriau auga šviesiuose kambariuose.

Gražiai atrodo pavieniui augančios ir kompozicijose su žalialapiais augalais. Jos margi lapai kompoziciją pagyvina.

Cikas – gėlė

Paprastasis cikas ( Cycas revolute Thunb. ) cikinių ( Cycaceae ) šeimos dvinamis augalas. Gėlė auga Kinijoje, Japonijoje. Jis panašus į plunksnišką palmę. Stiebas kolonos formos, su trumpais, tarytum čerpiškais lapkočių likučiais. Lapai plunksniški, odiški, tamsiai žali, jauni panašūs į paparčio lapus, susisukę į spiralę.

Dauginimas sėklomis, ataugomis, rečiau stiebo dalimis. Auga lėtai. Sodinama į velėninį, inspektinės ir lapinės žemės mišinį ( lygiomis dalimis ). Persodinimas kas 3 -6 metai, kai vazone lieka mažai žemių ir šaknys iškyla į paviršių. Persodinant šaknų pjaustyti negalima. Kartais cikas numeta lapus arba šaknys. Tokiu atveju sodinamas stiebas. Pasodinus laikoma šviesioje, šiltoje vietoje, dažnai purškiama. Kambariuose cikas auga gerai. Vasarą laistoma saikingai, retkarčiais patariamanupurkšti, o žiemą labia retai, tik kad augalas neperdžiūtų. Drėgnoje žemėje dažnai pradeda pūti šaknys. Geriau auga ir lapai būna gražesni, kai žemė šiek tiek apšildoma ir laikoma šviesioje vietoje. Kambarinė gėlė auga ir tamsesnėse patalpose.

Bilbergija

Bilbergija yra bromelinių ( Bromeliaceae ) šeimos augalas. Bilbergijų yra apie 60 rūšių, dauguma jų yra epifitai, auga ant medžių, dalis – žemėje. Lapai sudaro skrotelę. Žiedai susitelkę į varpas; apyžiedis ryškus. Bilbergija buvo pavadinta švedų botaniko Johannes Billberg, gyvenusio 1772 – 1844 m., garbei. Iki šiol bilbergijos auginamos botanikos soduose ir pavienių mėgėjų. Jos gerai auga kambariuose. Vertinamos šios bilbergijų rūšys.

Porto bilbergija ( Billbergia porteana Brongt. ). Lapai odiški, su raudonomis ir gelsvomis dėmėmis, 5 cm pločio, skrotelėje po 5-7. Žiedynkotis baltas, lyg miltuotas. Žiedai 7-8 cm ilgio, pažiedės rožinės arba karmino spalvos, vainiklapiai žali.

Sanderso bilbergija ( B. saundersii Bull. ). Kilusi iš Brazilijos. Lapai spalvoti, nusėti baltomis dėmėmis, 35 cm ilgio, 4 cm pločio, apatinė pusė raudonai ruda.

Svyrančioji bilbergija ( B. nutans Wendl. ). Kilusi iš Brazilijos. Augalas bestiebis. Lapai tamsiai žali, odiški, lencetiški ( linkę suktis į vamzdelį ), 1 cm pločio, 30-35 cm ilgio, nusmailėjusiomis viršūnėmis, pakraščiai aštriai dantyti, apatinė jų pusė balzgana, lyg su apnašomis. Vieno augalo skrotelėje būna 12-15 lapų. Iš skrotelės vidurio išauga žiedynkotis su varpišku žiedynu. Jį sudaro atskiros varputės, kurias gaubia spalvingos pažiedės. Žydinti varpa primena vaivorykštę, nuspalvinta mėlynos, raudonos, geltonos spalvos varsomis. Žydi sausio – kovo mėnesiais, apie 3-4 savaites. Žydėjimo laikas gali keistis priklausomai nuo augalo ramybės periodo.

Bilbergija dauginama kerelio dalimis – ataugomis ir sėklomis. Daugiausia ataugų būna jaunų augalų. Seni augalai peržydėję taip pat išleidžia po kelias ataugas. Ataugos atskiriamos nuo augalo tik tada, kai išaugina šaknis. Pasodinus būtina laikyti dvi savaites šiltoje patalpoje. Sėklomis dauginti sudėtingiau, todėl kambariuose geriau dauginti vegatatyviu būdu – ataugomis. Bilbergijos sėklos smulkios, be to, greit netenka daigumo. Sėklos sėjamos į lapinės žemės ir smėlio sterilų mišinį, nes jaunus daigelius dažnai puola dumbliai. Laikoma 25 C˚ temperatūroje. Sudyksta po 2-4 savaičių. Sudygę augaliukai auginami kimininių samanų ir lapinės žemės mišinyje. Paagę augalai sodinami į pusiau perpuvusios lapinės ir durpinės žemės mišinį, pridėjus į jį truputį medžio anglies, o kad žemė nesupultų, primaišoma šiek tiek smėlio. Jauni augalai persodinami kasmet, senesni – kas dvieji treji metai. Tinkamiausias persodinti laikas yra balandžio – gegužės mėnesiai.

Vasarą kambarinė lapinė gėlė laistoma gausiai, nemėgsta kalkingo vandens. Tręšiama negausiai tiek organinėmis, tiek mineralinėmis trąšomis (1 g trašų litrui vandens ). Žiemą tinkamiausia 12 – 18 C˚, vasarą 15 25 C˚ temperatūra. Bilbergijai reikia gaug šviesos. Jos stokojant, gėlė silpniau žydi. Pakenčia ir sausą iorą, todėl gali papildyti kambarinių gėlių sortimentą.

Begonijos, rūšys, dauginimas, priežiūra

Koralinė begonija ( B. coralline Carr. ). Ši beginija gauta hibridiniu būdu, sukryžminus B. coralline su B. teusheri. Augalas krūmo pavidalo. Stiebas apie 1 m aukščio, jo pagrindas truputį sumedėjęs. Lapai vidutinio dydžio, širdiškai lancetiški, nusmailėjusia viršūne, šviesiai žali, su sidabrinės spalvos dėmėmis, pakraščiai dantyti. Žiedai didelėse kabančiose kekėse, raudoni, žvilgantys.

Žydi gausiai ir ilgai pavasarį ir vasarą. Kambariuose auga gerai. Senesni augalai meta lapus, lieka pliku stiiebu, todėl reikia pakeisti naujais. Dauginama viršūniniais auginiais ir stiebo dalimis. Stiebas pjaustomas gabalėliais su 3-4 akutėmis.

Krednerio begonija (B. crednerii Haage et Schmidt ). Gauta, sukryžminus B. scharfiana su B. metalica. Krūmas stačias, stiprus. Lapai ovališki, nusmailėjusia viršūnėle, netaisyklingi, pakraščiai kiek karpyti, tamsiai žali rausvo atspalvio, lapai plaukuoti, su iškilusiais tarpugysliais, apatinė jų pusė raudonai ruda. Žiedai balti, susitelkę kekėse, išorinė jų pusė labia plaukuota. Gerai auga šiltuose kambariuose, pakenčia sausą orą.

Melsvalapė begonija ( B. limmingheiana Movr., sin. B glaucophylla Hook, B. laucophylla scandens hort.). Kilusi iš Brazilijos. Stiebas kiek svyrantis, gausiai apaugęs lapais. Lapai ištisiniai, melsvai žali, kiaušiniški, šiek tiek plaukuoti. Lapkočiai trumpi. Žiedai raudoni, sisitelkę nedidelėse kekėse, ant trumpo žiedynkočio. Žydi vasarą. Auginama kambariuose, gerai pakenčia sausą orą. Gerai auga 15-18 C˚ temperatūroje. Dauginama auginiais ir lapais.

Masono begonija ( B. meallica G.Schmith. ). Kilusi iš Brazilijos. Stiebas smarkiai šakotas, apaugęs šiurkščiais plaukeliais. Lapai metalo blizgesio, tamsiai žali violetinio atspalvio ( apatinė jų pusė purpurinė ), širdiški, dantyti, nusmailėjusia viršūne. Žiedynkotis ilgas, rudai raudonas, plaukuotas. Žiedai balti arba rausvi, nelabai puošnūs. Žydi vasarą. Gerai auga kambariuose, nereikli. Šviesioje patalpoje gražiai atrodo ir žiemą, ir vasarą. Lapų nemeta.

Rausvalapė begonija ( B. rubella hort. ). Lapai stambūs, ryškiai žali su juodai rudomis sėmėmis, pakraščiai giliai karpyti. Lapkočiai ilgi, plaukuoti. Gerai auga vėsesnėse patalpose 16-17 C˚temperatūroje. Dauginama lapais ir ataugomis.

Smulkialapė begonija ( B. foliosa H. B. K. ). Kilusi iš Kolumbijos. Užauga 40-45 cm aukščio. Stiebas netaisyklingai vėduokliškas, tamsiai raudonas. Lapo lapeliai elipsiški, siauri, dantytais pakraščiais, žali. Žiedai balti, smulkūs. Ši begonija įdomi forma, šakučių išsidėstymu. Auga greit. Dauginama viršūniniais auginiais. Gerai auga 15-18 C˚ temperatūroje.

Begonija svyruoklė ( B. scandens Schwartz. ). Kilusi iš Jamaikos. Siebas laipiojantis, šakos gausiai apaugusios ovališkais, smailiaviršūniais, aštriai dantytais, žvilgančiais, žaliais lapais. Žiedai balti, žydi ankstipavasarį. Kambariuose auginama kaip svyrantis augalas. Gerai auga 16-18 C˚ temperatūroje, pakenčia ir tamsesnes patalpas. Dauginama viršūniniais auginiais.

Smaragdinė begonija ( B. imperialis Lem. ). Kilusi iš Meksikos. Stiebas silpnas, beveik šliaužiantis žeme, gausiai apaugęs gražiais, širdiškais, smarkiai plaukuotais, tamsiai žaliais lapais. Žiedai balti, maži, nedekoratyvūs.

Begonia imperialis cv. Gruss an Erfurt – lapai šviesiai žali su tamsiai žaliu piešiniu. Begonija gerai auga 18-20 C˚ temperatūroje. Nepakenčia siesioginių saulės spindulių, geriau auga tamsesnėse patalpose. Dauginama stiebo dalimis ir lapais. Padaugintai reikia šilumos; gerai įsišaknyje dauginimo dėžutėje. Reikia dažnai vėdinti ir palaikyti drėgną aplinką.

Žvilgančioji begonija ( B. lucerna hort. ) gauta, sukryžminus B. corollina × B. richardsiana. Stiebas tvirtas, smarkiai šakotas, užauga iki 1,5 m aukščio. Lapai ovališki, žali, žvilgantys, su sidabrinės spalvos dėmėmis, apatinė pusė raudonai violetinė. Žiedai iškilę ant stipraus žiedynkočio, rausvi, stambūs, susitelkę į kekes, puošnus. Gerai auga šviesiose kambariuose. Temperatūros atžvilgiu nereikli. Senesni augalai priš žiemą numeta dalį lapų, ir stiebo apatinė dalis lieka plika. Tokius augalus reikia pakeisti naujais.

Kampuotoji begonija ( B. anguliaris Raddi). Kilusi iš Brazilijos. Augalas labia šakotas. Stiebas, žolinis, šakos truputį išlinkusios. Lapai vidutinio dydžio, lancentiški, nusmailėjusia višūne, asimetriškų pagrindu, trumpakočiai, tamsiai žali, žvilgantys, su šviesiomis gyslomis, apatinė pusė rausvai violetinė ( rausva). Žiedai smulkūs, balti, neryškūs. Vertinama dėl puošnių, dekoratyvinių lapų. Dauginama viršūniniais auginiais. Tinkamiausia kambario temperatūra 18-20 C˚.

Dauguma begonijų dauginamos lapais. Dauginimui visas lapas imamas tik smulkesnių begonijų ( B. incana, B. tomentosa ), nes dideli lapai užima daug vietos. Seni lapai sunkiai išleidžia šaknis, lėtai šaknyjesi, visai jauni taip pat netinka, nes greit supūva. Dauginimui imami tik sveiki, išsivystę lapai; ypač pavojinga dauginti sergančius miltlige, nes padauginus daug jų žūva.

Lapas laužiamas su lapkočiu. Prieš sodinamą lapkotis sutrumpinamas iki 2,5-3 cm ilgio ir tuojau pat sodinama į dauginimo dėžę 3-4 cm atstumu ( 400 lapų į 1 m² ). Labai tankiai susodinti augalai gali pūti, nes prie jų neprieina oras. Kuoleliu padaroma skylutė, po to sodinamas lapas 1 cm gyliu ir gerai apspaudžiamas, kad laikytųsi. Giliai pasodinti lapai ilgai neišleidžia šaknų, sekliai pasodinti greit įsišaknija. Pasodinus palaistoma,. Stambiais lapais begonijos – B. rex, B. diadema, B. rubella ir kitos – dauginamos lapo gabaliukais. Lapalakštis supjaustomas palei gyslas trikampiais gabaliukais. Gabaliukai sodinami įstrižai 2 ×2 cmatstumu, 1 cm gyliu. Galima dauginti ir lapais. Šie dedami į dauginimo dėžę taip, kad apatinė pusė gerai prigultų prie sbstrato. Prieš sodinant palei gyslas daromos skersinės įpjovos ir prispaudžiama akmenuku.

Galima dauginti ir kvadratiniais gabaliukais. Taip pjaustant, gaunama daugiau sodinamosios medžiagos. Daroma taip. Lapas dedamas ant lygios vietos ir, naudojant liniutę, supjaustomos 1 cm ilgio juostelėmis, Išpjautos juostelės dedamos viena ant kitos ir supjaustomos 1 cm pločio. Gabalėliai išdėstomi ant substrato dauginimo dėžėje ir užberiami gerai išplauto smėlio sluoksniu. Geriausia dauginti liepos – rugpjūčio mėnesiais. Tuo metu būna geriausiai išsivystę lapai. Be to, padauginti šio laiku, pavasarį tinka realizuoti. Krūminės formos begonijos ( B. lucerna, B. coralline ) dauginamos stiebo gabalais. Stiebas pjaustomos gabaliukais su 3-4 akutėmis ir sodinama į dauginimo dėžę.

Kitų rūšių begonijos dauginamos viršūniniais auginiais. Jie pjaunami su 2-3 lapais, nes trumpesni supūva. Dauginimui imami gerai subrendę, bet nesumedėję auginiai. Dauginama balandžio mėnesį. Įsišaknija po trijų savaičių.

Stiprias šaknis išleidę augalai sodinami į lapinės, inspektinės, durpinės žemės mišinį ( 2:1:1 ), primaišiusšiek tiek smėlio. Galima naudoti ir velėninės, lapinės, durpinės, mėšlinės žemės mišinį lygiomis dalimis. Į minėtą mišinį pridedama 2 kg kaulų iltų ir 1 kg kalio druskos ( 1 m³ žemės ).

Persodinant begoniją galima dauginti kero dalimis. Kai kurių rūšių begonijos dauginamos šakniastiebių dalimis. Vasarą laistoma gausiai, purkšti negalima, nes atsiranda ant lapų dėmių. Žiemą laistoma saikingai. Drėgnai aplinkai sudaryti šalia statomas indas su vandeniu arba dedama drėgnų samanų. Tręšiama mineralinių trąšų mišiniu ( 5g litrui vandens ). Silpnai augančios begonijos tręšiamos vien amonio salietra ( 1 g litrui vandens ). Baigiama tręšti rugsėjo mėnesį. Begonija nepakenčia tiesioginių saulės spindulių. Daugumą begonijų, kurios greit auga ( B. coralline, B. lucerna ir kt. ), pavasarį reikia senėti. Genima begonija užauga gražios formos. Geriau auga pastovioje ( 18-20 C˚) temperatūroje. Kai kurios rūšys auga ir žemenėje temperatūroje.

Dauguma aprašytų begonijų gerai auga kambariuose, tinka įstaigoms dekoruoti. Dabar pasigendama gražiais lapais gėlių, kurios puoštų vaikų darželius, mokyklas, kambarius ir mūsų darbovietes. Tą spragą gali užpildyti puošnios, orginalios formos begonijos.

Begonijos – kambarinės gėlės

Bunko begonija ( B. Bunchii hort. ). Šakniastiebis ir stiebas šliaužiantis. Gėlė 30-40 cm aukščio. Lapai apskriti, širdišku pamatu, tamsiai žali, blizgančiu paviršiumi, garbanotais pakraščiais, apatinė jų pusė šviesiai violetinė su šviesiomis gyslomis. Žiedai maži, šviesiai rausvi. Žydi pavasarį.

Dauginama auginiais, šakniastiebio dalimis. Gerai auga kambariuose ( 16-18 C˚ ). Atspari dulkėms, sausam orui. Tinka interjerams puošti; derinama su daugeliu kambarinių gėlių.

Dėmėtoji begonija ( B. maculate Raddi ). Kilusi iš Brazilijos. Stiebas šakotas. Lapai pailgai kiaušiniški, nusmailėjusia viršūne, tamsiai žali, išmarginti mažomis didelėmis dėmėmis. Žiedai žalsvai balti, nedekoratyvūs. Gerai auga 16 C˚ temperatūroje. Dauginama auginiais ir kero dalimis.

Feasčio begonija ( B. feastii hort. ). Stiebas šliaužiantis, šiek tiek kylantis. Gėlė 30 cm aukščio. Lapai apskriti, širdišku pamatu, tamsiai žali, blizgantys, pakraščiai apaugę baltais plaukeliais, apatinė jų pusė violetiškai rausva, gyslos šviesiai žalios. Žiedai šviesai rausvi, smulkūs. Žiedynkotis ilgas, iškyla virš lapų. Žydi žiemą 2-3 mėnesius, Vertinama dėl dekoratyvinių lapų.

Dauginama stiebo auginiais ir šakniastiebio dalimis, pavasarį. Gerai auga šiltuose kambariuose ( 15-18 C˚ ). Plačiai naudojama interjerams puošti (sudaromi įvairūs deriniai kartu su kitomis gėlėmis ).

Karališkoji begonija ( B. rex Putz. ) į Europą buvo atvežta prieš 100 metų iš Rytų Indijos. Vėliau, kryžminant karališkąją begoniją su kitomis begonijomis ( B. imperialis, B. decora, B. incarnate, B. diadema ), gauta daug gražių hibridinių formų. Šakniastiebis rumpas, mėsingas, šliaužiantis. Augalas labia apaugęs atsilošusiais plaukeliais. Lapai dideli, pliki, pakraščiai karbuoti, karpyti. Aplink lapalakštį toliau nuo kraštų eina sidabriškai balta juostelė. Lapkočiai ilgi, rausvi, išauga iš antžeminio šakniastiebio. Žiedai baltai rausvi nedekoratyvūs.

Kadangi tarp hibridinių begonijų ryškiausi karališkosios begonijos ir B. diadema požymiai, todėl karališkoji begonija skirstoma į dvi grupes: B. rex ir B. diadema Lind.

B. rex grupės augalų lapai didesni, lapalakštis ištisinis, pakraščiai kiek karbuoti.

B. diadema grupės augalų lapai mažesni, giliai karpyti, pakraščiai dantyti. Šios grupės augalai yra originalios formos.

Karališkoji begonija gerai auga tamsesniuose kambariuose, tačiau, stokojant šviesos, lapai netenka gražios spalvos, išnyksta jų puošnūs raštai. Tinkamiausia kambario temperatūra yra 15-18 C˚. Vasarą btina saugotinuo tiesioginių spindulių.

Įdomesnės karališkosios begonijos grupės veislės:

‘Demon’. Lapalakščio vidus ir pakraščiai tamsiai raudoni su žaliu atspalviu. Vidurinėje lapo dalyje plati, ryškiai raudona dėmė.

‘Friede’. Lapai matiniai, raudoni, ties pamatu tamsesni, į viršų šviesėjantys, išilgai gyslų eina siauri tamsesni dryžiai.

‘König Heinrich’. Lapai purpuriškai raudoni, ties pamatu tamsesni, į viršų šviesėjantys, išilgai gyslų eina siauri tamsesni gryžiai.

‘Louise Closson’. Lapai žalios sidabrinės spalvos, apatinė pusė tamsesnė, viršutinė ryškesnė, palei gyslas vingiuoja tamsesni dryžiai.

‘Olympia’. Lapai ryškiai žali, tamsiai raudonomis juostomis išilgai gyslų.

Gražesnės B. diadema grupės veislės:

‘Abentrot’.Lapai rausvi, apatinė pusė tamsiai purpurinė, gyslos tamsesnės.

‘Brokenhexe’. Lapai ryškiai žali su raudonomis dėmėmis.

‘Fee’. Lapai sidabriški pilki rausvo atspalvio.

‘Forelle’. Lapai žali su raudonomis dėmėmis, kraštai sidabriški.

‘Morgenrot’. Lapai rausvi su šviesesniais dryžiais išilgai gyslų, apatinė lapų pusė tamsiai purpurinė.

‘Princess’. Lapai su ilgais lapkočiais, ryškiai žali, apatinė pusė tamsiai rausona, aplei gyslas yra platūs, tamsiai rausoni dryžiai.

Karališkoji begonija dauginama tik lapais.

Barščialapė begonija (B. heracleifolia Cham. Et Schlecht.)

Barščialapė begonija ( B. heracleifolia Cham. Et Schlecht. ) kilusi iš Maksikos. Stiebas trumpas, stiprus,apaugęs šiurkščiais plaukeliais. Šaknestiebis šliaužiantis. Kambarinės gėlės lapai išauga ant ilgų lapkočių, 40-50 cm ilgio, gražūs, dideli, plaštakiški, giliai karpytais, dantytaispakraščiais, su 7-9 skiautėmis, purpuriniai tamsiai žalio atspalvio. Žiedai rausvi, kompaktiškoje kekėje, iškyla virš lapų ant aukšto plaukuoto žiedynkočio. Gerai auga 16-18 C˚ temperatūroje. Žiemą laistoma saikingai. Nepakenčia tiesioginių saulės spindulių. Begonija dauginama ataugomis, kurios išauga šalia pagrindinio augalo.

Begonija (Begonia L) – kambarinė gėlė

Į Angliją pirmoji begonija ( B. nitida ) buvo įvežta 1777 m. Po to kasmet naujos begonijų rūšys plito visose Europos šalyse. Begonijos yra kilusios iš drėgnų tropikinių Amerikos miškų. Tai begonijių ( Begoniaceae ) šeimos žoliniai augalai, krūmai, puskrūmiai. Gentyje yra apie 1000 rūšių. Begonijų lapai pavieniai, beveik visada asimetriniai, įvairios formos, spalvos ir dydžio. Žiedai keturnariai, be taurėlapių. Tame pačiame augale būna ir vyriškieji, ir moteriškieji žiedai. Sėklos labai smulkios. Vaisius – tribriaunė dėžutė, apgaubta trimis nelygiais sparneliais.

Vienos begonijos yra žemaūgės, vos keliolikos ventimetrų ( B. semperflorens), kitos užauga iki 1,5 m ( B. lucerna ). Stiebai taip pat labai įvairūs: vienų iš dalies sumedėję ( B. corallina ), kitų žolini, stačias, tvirtas ( B. incarnata ), svyrantis ( B. convolvulaceae ). Šaknys taip pat įvairios: gumbinės (B. tuberhybrida ), plonos smulkios ( B. semperflorens ) šaknys, yra antžeminiai ir požeminiai šakniastiebiai (B. rex, B. peltata ). Labai įvairus begonijų lapai. B. foliosa – labai smulkūs, B. rex – stambūs, įvairių spalvų ir atspalvių.

Labai svarbu parinkti begonijos rūšis gražiais lapais, kad jos kambariuose gerai atrodytų visą laiką.

Aukuba (Aucuba Thunb) – kambarinė gėlė

Japoninė aukuba (Aucuba japonica Thunb) sedulinių ( Cornaceae ) šeimos visižalis krūmas. Savaime auga Kinijoje, Japonijoje. Lapai ovališki, tamsiai žali, žvilgantys, odiški. Žiedai neryškus, balzgani.

Kambarinė gėlė dauginama auginiais ir sėklomis. Ūgliai pavasarį pjaunami 8 cm ilgio ir sodinama dauginimo dėžėse į drėgną smėlį. Pasodinus pridengiama stiklu ir laikoma 18-20 C˚ temperatūroje. Įsišaknyję auginiai sodinami į velėninės ir lapinės žemės mišinį. Jauni augalai persodinamu kas antri metai, senesi rečiau, kas ketveri. Tinkamiausias persodinti laikas yra kovo – balandžio mėnesiai. Aukuba galima dauginti ir sėklomis, tačiau jos greit netenka daigumo. Sėjamos tikšviežios sėklos, dygsta lėtai. Sėjama į velėnines žemės ir smėlio mišinį.

Aukubos šaknys labai trapios, todėl persodinant reikia elgtis labia atsargiai. Norint išauginti gražios formos krūmelį, anksti pavasarį augalą reikia genėti. Žiemą laistoma saikingai, laikoma vėsioje patalpoje ( 8-10 C˚ ). Gerai auga ir šviesiose, ir tamsiuose kambariuose. Tręšiama srutomis, kartą per savaitę. Neturint srutų, tręšiama mineralinių trąšų mišiniu ( 3 g litrui vandens ).

Tinka intejerams puošti. Aukubų būna ir margais lapais su geltonomis dėmėmis. Jos gerai auga tik šviesiuose kambariuose.


Aspidistras (Aspidistra Ker) – kambarinė gėlė

Aukštoji aspidistra (Aspidistra elatior Blume ) priklauso lelijinių ( Liliaceae ) šeimai. Auga Kinijoje ir Japonijoje. Lapai odiški, tamsiai žali, 10-12 cm pločio, lancetiški, staūs, ilgaamžiai, išgyvena apie 10 metų. Žiedai neryškus, išauga iš šakniastiebio, tamsiai violetiniai rudo atspalvio, varpelio formos, iš šešių apyžiedžio lapelių.

Dauginama, dalijant kerelį. Geriausia dauginti pavasarį. Išėmus iš vazono kerą, lengvai nukrečiama žemė. Dalijama peiliu. Kekviena atskirta dalis turi būti su šaknimis. Pažeistos šaknys apibarstomos trinta medžio anglimi. Kerelis sodinamas 2-3 cm gyliu. Aspidistra galima dauginti ir lapais. Kambarinės gėlės lapai nuskinami taip, kad išliktų plačioji dalis nepažeista. Truputį apdžiovinamas, dedamas į stiklainį su vandeniu. Stiklainio viršus aptepamas plastilinu, kad nepatektų oro. Po kurio laiko iš lapkočio pamato prasikala šaknys.

Sodinama į lapinės, velėnės ir perpuvusios mšlinės žemės mišinį (1:2:1). Persodinama retai, per dviejus trejus metus. Vasarą laistoma gausiai, žiemą retai, laikoma vėsioje patalpoje. Drėgmės pertekliui nejautri, gerai pakenčia ir srausą, Tręšiama srutomis (1:5) arba mineralinių trąšų mišiniu ( 5g litrui vandens ). Gerai auga 15-18 C˚ temperatūroje, šviesesnėse ir tamsesnėse patalpose.

Aspidistros forma margays lapais geriau auga šviesiose kambariuose. Tamsesnėje vietoje išauga ne tokie dekoratyvus lapai.

Tinka interjerams puošti, galima komponuoti su paparčiais ir kitais smulkialapiais augalais. Atspari dujoms, dulkėms. Auga greitai.

Araukarija (Araucaria Juss) – kambarinė gėlė

Kambariuose dažniausiai auginamos dviejų rūšių araukarijos.

Aukštoji araukarija ( A. excelsa R. Br. ) priklauso araukarinių šeimai. Kilusi iš Australijos-Norfolko salos. Spygliai yliški, šakutės taisyklingos, mentūriškai išsidesčiusios. Tai vienas iš gražiausių spygliuočių, auginamų kambariuose.

Bidvilio araukarija ( A. bidwillii Hook.) kilusi iš Australijos. Lapai stori, odiški, 9-18 mm pločio, tamsiai žali, dygiomis viršūnėmis. Auga lėtai. Ši araukarija iki šiol retai auginama kambariuose.

Kambarinė gėlė dauginama sėklomis, viršūniniais auginiais ir atlankomis. Sėklos sėjamos mažuose vazonuose į smėlio ir viržinės žemės mišinį arba į lapinę žemę. Sėklos užpilamos nestoru žemės sluoksniu ir uždengiamos samanomis ( drėgmiai palaikyti). Šiltnamyje pastoviai palaikoma 18-20 C˚ temperatūra. Kuomet gėlės sudyksta, vazonėliai dedami į inspektą, dažnai vėdinama. Galima laikyti ir kambaryje, tik retkarčiais  reikia nupurkšti. Išaugintos iš sėklų araukarijos būna su trumpesniais spygliais ir mažesnėmis šakutėmis, negu padaugintos vegetatyviu būdu.

            Araukarijos dažniausiai dauginamos auginiais. Motininiai augalai laikomi vėsiame šiltnamyje. Auginiams pjaunamos ( aštriu peiliu ) šoninių šakučių viršūnės  arba sumedėję ūgliai sodinami dauginimo dėžutėje į gerai išplautą rupų smėlį. Pasodinus nupurškiama ir pridengiama stiklu. Galima sodinti ir į vazonus,  tik virš žemės reikia užpilti bent 3 cm smėlio sluoksnį, kad pasodinto ūglio pjūvis nesiektu žemės. Ūglis laikomas po stikliniu gaubtu 25C˚ temperatūroje, geriau, kai apšildoma iš apačios. Būtina dažnai purkšti. Priklausomai nuo ūglio sumedėjimo laipsnio šaknis išleidžia po 3-6 mėnesių. Kad greičiau įsišaknytų, ūgliai apveliami trinta medžio anglimi su indolilacto rūgštimi.

            Įsišaknijusios gėlės sodinamos į 9-10 cm vazonus į lapinės ir durpinės žemės mišinį (3:1), primaišius į jį truputį smėlio. Kol pradeda augti šaknys, alikomi 20 C˚temperatūroje. Po to temperatūra palaipsniui mažinama  iki 15 C˚, patalpa gerai vėdinama. Jauni augalai persodinami kas 2-3 metai, senesni dar rėčiau, kai reikia keisti indą ar žemę. Geriausia persodinti rugpjūčio mėnesį. Persodintaą araukariją būtina apsaugoti nuo tiesioginių saulės spindulių, laikyti šiltai ir kasdien purkšti.

             Žiemą araukarija laikoma šviesioje, vėsioje ( 4-10 C˚ ) patalpoje, laistoma saikingai. Vasarą laistoma gausiai, bent du kartus per savaitę purškiama. Laikoma vėsiuose kambariuose, kurių langai į vakarus ar į šiaurę. Sausuose ir šiltuose kambariuose araukarija gelsta, šakutės nulinksta, spygliai pradeda Kristi. Jos negalima laikyti arti radiatorių.

            Tręšiama nuo ankstyvo pavasario iki rugsėjo mėnesio mineralinių trašų mišiniu ( 2g litrui vandens ). Tręšiama du kartus per mėnesį. Prieš tręšimą būtina palieti vandeniu.

Anturis (Anthurium Schott) – kambarinė gėlė

Anturis yra ajerinių šeimos gėlė. Savaime auga tropikuose: Brazilijoje, Gvatemaloje, Peru, Kolumbijoje, Rytų Indijoje. Amerikos tropikuose auga apie 200 rūšių. Tai visžaliai augalai su šliaužiančiais, laipiojančiais, stačiais stiebais. Kaip ir daugumos ajerinių šeimos augalų, lapai puošnūs, dekoratyvūs.

Didysis antūris
Gausiašaknis anturis
Karališkasis anturis
Andrės Anturis
Sidabrinis anturis
Šercerio anturis

Anturiai dauginami sėklomis ir kerelio dalijimu. Surinktas sėklas reikia tuoj pat sėti. Prieš sėją jos parą mirkomos silpname kalio permanganato tirpale. Po to išdėstoma ant filtravimo popieriaus arba ant perlono Petri lėkštelėje. Daiginama 25 C temperatūroje, drėkinama pagal reikalą. Galima sėti ir dėžutėse į lapinės ir durpinės žemės mišinį, tačiau taip pasėjus dalis daigelių sunyksta. Dažnai įsiveisia dumblių ir jaunus daigelius sunaikina. Dygsta lėtai, ypač senos sėklos.

Paaugę daigai atsargiai sodinami į lapinės ir durpinės žemės mišinį, į kurį dar primaišoma susmulkintų baltųjų samanų ir medžio anglies gabaliukų. Pasodinus kambarinė gėlė laikoma šiltoje vietoje.

Kerelis dalijamas pavasarį. Anturio šaknys labai trapios, todėl persodinant stengtis nepažeisti šaknų. Padarytas žaizdas reikia apibarstyti trinta medžio anglimi. Dalijant atskiriami šoniniai ūgliai. Ūgliai bent su viena šaknimi sodinami į vazonus, o neturintys šaknų – į dauginimo dėžę su smėliu ir laikomi šiltai, kol išleis šaknis. Persodinimui imama po 1 dalį lapinės ir durpinės ir 2 dalis velėninės žemės su gerai perpuvusiu mėšlu. Į paruoštą mišinį dedama truputi medžio anglies ir samanų. Vazonas turi būti platus, plokščias, nes anturio šaknys išsidėsto paviršiuje. Dugne įrengiamas drenažas iš vazono šukių ir rupaus smėlio. Pasodinus reikia palaistyti ir laikyti šiltoje vietoje, apsaugotoje nuo tiesioginių saulės spindulių. Laistoma saikingai, iki įsišaknijimo patariama retkarčiais nupurkšti.
Suaugęs anturis laikomas 20 C patalpoje, reguliariai laistomas kas dvi dienos (20 – 25 C temperatūros vandeniu). Pavasarį ir vasarą būtina apsaugoti gėlę nuo tiesioginių saulės spindulių. Anturis yra jautrus skersvėjams, šaltam orui. Papildomai tręšiamas išrūgusiomis karvių mėšlo srutomis (litras srutų 10 l. vandens ir 20 g. superfosfato). Neturint srutų, tręšiama mineralinių trašų mišiniu (2-4 g. litrui vandens). Šercerio anturis nepakenčia stiprių koncentracijų (1 l. vandens 2 g. trąšų).
Anturis žydi nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens. Nuskinti žiedai ilgai laikosi vandenyje. Vienas augalas išaugina 7-8 žiedus. Anturis pradeda žydėti po trejų metų.
Kambarinė gėlė tinka interjerams puošti su smulkialapiais augalais: gebene, paparčiais.

Kambarinė gėle – Sidabrinis anturis

Sidabrinis anturis (A. crystallinum Lind. et Andre) kilęs iš Kolumbijos. Kambarinės gėlės lapai tamsiai žalsvi, viršutinė jų pusė tarytum aksominė, palei gyslas išmargintas sidabriškai baltomis juostelėmis, apatinė pusė šviesiai žalia. Žiedai maži, neryškūs, balti nedekoratyvūs.

Kambarinė gėlė – Karališkasis anturis

Karališkasis anturis (A. regale Lind.). Kilęs iš Peru. Lapai odiški, tamsiai žali, nusvirę, gyslos sidabrinės spalvos; jauni lapai rausvi.

Kambarinė gėlė – Andrės anturis

Andrės anturis (A. andreanum Lind.) Gėlės tėvynė Kolumbija. Tai šiltų ir drėgnų kraštų gėlė. Lapai pailgi širdiški, šviesiai žali, 30 cm ilgio, 10 – 15 cm pločio, odiški, viršūnė labai nusmailėjusi, apatinė pusė šviesiai žalia. Kambarinė gėlė užauga 60 – 70 cm. aukščio. Žiedynkotis ilgas, truputį rausvas, baigiasi žiedynu – burbuole ir spirališkai susuktu pažiedlapiu. Pažiedlapis rausvas, panašus į kalijos, tik labiau atsilošęs, nuo burbuolės ir į viršūnę smarkiai nusmailėjęs, o apatinė pusė blankiai rausva. Gėlė žydi 2 – 2,5 mėnesio, vandenyje išsilaiko 3 – 5 savaites. Kad užmegztų sėklas, būtina apdulkinti. Sėklos noksta 10 mėnesių.

Kambarinė gėlė – Gausiašaknis anturis

Gausiašaknis anturis (A. polyrrhizon C. Koch. et. August). Lapai pailgai širdiški, ryškiai žali. Žiedai neryškūs, pažiedlapis žalsvas.